Legenda apie pirmykštę eko grupę
Vieną vėsų gegužio rytą marių vandens puta išritino butelį, kuri atkimšus radau pergamentą su užrašytu keistu pasakojimu:
Kadaise, kai smėlio laikrodžiai dar nebarstė laiko, o ir vienas kitą budindami ritosi žemės rutuliu metų laikai, prie Žaislos upeliuko, aukštam kalne girių tankmėje riūgsojo šiaudinis namas. Šalia žaliavo vaistažolių plotai, kvepėjo liepžiedžiai, dūzgė kamanės ir anapus prūdo buvo matyti kylantis šviesus dūmelis,- pirmykštė ekobendruomenė virė muilą.
Muilo virimo ritualas juos nuteikdavo beržinės pirties šventei. Kol vieni maišė katilėlį, kiti meditavo ugnelę- klausėsi, kaip mažytės liepsnos viena kitą pertraukamos pasakodavo apie savo tėvynę-saulę… Toliau teksto nebeįskaičiau,- jis buvo nuvarvėjusio rašalo upeliu nubėgęs, tačiau manoma jog taip,- iš miškų, žemės ir ugnies draugystės, iš Kūrėjo kvapsnio gimė ši ekogrupė ir gyvuoja net mūsų dienomis…Tam pačiam kalne. Palėpėj (kolkas-ne šiaudinėj).
